Close
Close

ŽIEMA

Sveiki atvykę !

Turas 360°
Viktorina
Sukuta baltic360.lt
Close

"light" (default)


Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua. Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat.

Duis aute irure dolor in reprehenderit in voluptate velit esse cillum dolore eu fugiat nulla pariatur. Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Sed ut perspiciatis unde omnis iste natus error sit voluptatem accusantium doloremque laudantium, totam rem aperiam, eaque ipsa quae ab illo inventore veritatis et quasi architecto beatae vitae dicta sunt explicabo.

Nemo enim ipsam voluptatem quia voluptas sit aspernatur aut odit aut fugit, sed quia consequuntur magni dolores eos qui ratione voluptatem sequi nesciunt.

Neque porro quisquam est, qui dolorem ipsum quia dolor sit amet, consectetur, adipisci velit, sed quia non numquam eius modi tempora incidunt ut labore et dolore magnam aliquam quaerat voluptatem. Ut enim ad minima veniam, quis nostrum exercitationem ullam corporis suscipit laboriosam, nisi ut aliquid ex ea commodi consequatur?

Quis autem vel eum iure reprehenderit qui in ea voluptate velit esse quam nihil molestiae consequatur, vel illum qui dolorem eum fugiat quo voluptas...


End of content.

Try

Dūkšto dvaras

Gražutės regioniniame parke tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų pastatytas Dūkšto dvaras – vėlyvojo klasicizmo laikotarpio architektūros paminklas. Visą dvaro ansamblį sudaro senasis gyvenamasis namas ir į šiaurę nuo rūmų stovintys dvaro ūkiniai pastatai: tvartas, ratinė, arklidės, svirnas ir kumetynas. Dūkšto dvaro sodybą supa sodas ir netaisyklingo geometrinio plano Dūkšto parkas įkurtas apie 1862 m.

Dūkšto dvaras minimas jau XVI a. Tada ji valdė kunigaikščiai Giedraičiai, o vėliau – Stabrovskiai. 1573 m dvarą nupirko didikai Rudaminos ir valdė jį iki 1813 m. Po to Dūkšte šeimininkavo Beganskiai ir Daugėlos. 1901 m. tuometinio dvaro šeimininko Daugėlos dukra Teresė susituokė su Tomu Zanu Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėju. Zanams dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Puošnūs klasicizmo stiliaus dvaro rūmai ir ūkiniai pastatai ant Parsvėto ežero kranto buvo pastatyti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje. Juos pradėjo statyti Rudaminos, o baigė Beganskiai. Nuo rūmų atsiveria puiki panorama į šalia esantį ežerą bei gretimas apylinkes.

XIX a. pirmoje pusėje Dūkšto dvare gyveno žymus tų laikų dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas (1792 - 1835). Jis čia ir mirė, palaidotas dvaro kapinaitėse, čia buvusios bažnyčios šventoriuje. Dvare dažnai svečiuodavosi garsus lenkų poetas Adomas Mickevičius (dar ir šiandien jo vardu žmonės vadina liepų alėją parke), žymiausias pomologas prof. Adomas Hrebnickis (1857 – 1967).

Salako Švnč. Mergelės Marijos sopulingosios bažnyčia

XX a. pr. Salako miestelio medinę bažnyčią eilinį kartą nusiaubė gaisras. Klebono Antano Kryžanausko iniciatyva, ir kilo mintis pastatyti tikrą akmenų tvirtovę. Bažnyčia tvirtovę primena ne tik dėl naudotų akmenų masyvumo, bet ir sienų storio – net 1,68 m. Tai pati didžiausia ir aukščiausia (72 m) akmeninė bažnyčia Lietuvoje! Sieną sudaro trys sluoksniai: iš išorės tašytų akmenų, bažnyčios viduje tinkuotų plytų, o tarpas užpildytas lauko akmenimis, tokių būdu viduramžiais buvo statomos gynybinės pilys.

Bažnyčios statyba truko nuo 1906 m. iki 1911 m. Projektą sudarė ir statybos darbams vadovavo iš Rygos pakviestas architektas Ignotas Morgulcas. Iš aplinkinių laukų suvežtus akmenis akmenskaldžiai tašė į 80 cm ilgio 45 cm pločio luitus. Į darbą buvo įtraukti net vaikai, kurie iš laukų rinko kalkakmenius rišamajam skiediniui. Neįtikėtina kaip neturėdami specialios technikos, vien stovų ir neštuvų pagalba žmonės sugebėjo iškelti akmenis į šitokį aukštį!

Pažiūrėkite į bokštą – pagrindinį bažnyčios akcentą. Jo geležinė smailė vietoje buvusios medinės viršūnės su kryžiumi pastatyta vėliau, 1987–1989 m. Atstatymo darbų ėmėsi į Salaką atkeltas kunigas Kazimieras Girnius bei iš čia kilęs inžinierius Algirdas Vapšys. Įgyvendintas originalus sprendimas – statyti smailę išstūmimo būdu.

Bažnyčioje būtinai atidžiau patyrinėkite vitražus. Tai 1991–1996 m. Vytauto Švarlio sukurti darbai, pakeitę ankstesniuosius, suniokotus karo metu. Vitražuose pirmą kartą Lietuvoje pavaizduoti ne tik šventieji, bet ir įžymūs žmonės.

Dar viena svarbi interjero detalė – Antano Pūslio tapytos freskos. Į centrinį altorių pro debesis žiūri „Dievas“, kurio į šalis ištiestos rankos, sako, primena paties dailininko dideles rankas. Pasakojama, kad klebonas užsakęs freskas delsė laiku sumokėti dailininkui už darbą. A. Puslys supykęs ir nutapęs freskoje save. Vėliau konfliktui išsisprendus, dailininkas freskoje vėl nupiešė dievo atvaizdą, bet rankas paliko savo.

Šventoriaus vakariniame kampe – Giedriaus Lauciaus suprojektuota ir 1970 m. pastatyta koplytėlė. Joje įkomponuota net 117 girnapusių! Vidinėje dalyje buvo XIX a. pab. medinė skulptūra „Kristus, nešantis kryžių“, tačiau 2001 m. vasarą ši buvo pavogta.

Šventoriaus pietiniame kampe – originalus girnapusių paminklas su skaičiais „1387 – 1987“ skirtas krikšto 600-osioms metinėms paminėti. Jį pastatyti sumanė K. Girnius, o projektą padarė V. Petronis.

Salako miestelio senosios žydų kapinės

Sunku pasakyti, kada apsigyveno žydai Salake, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą iš 2500 gyventojų daugiau kaip pusė gyventojų sudarė žydai. Jie buvo įsikūrę miestelio centre ir gatvių pradžioje. Centre stovėjo didelė raudonų plytų sinagoga, kurioje meldėsi turtingi žydai. Netoliese stovėjo dar dvi medinės sinagogos mažiau pasiturintiems.

Žydai daugiausia vertėse prekyba. Miestelio centre buvo jų parduotuvės. Iš Salake tuo metu buvusių 44 parduotuvių net 40 priklausė žydams. Kai kurie laikė arklius ir smulkias prekes vežiodavo pardavinėti į kaimus, aprūpindami gyventojus adatomis, siūlais, kojinėmis, sagomis, silkėmis, cukrumi ir kitomis prekėmis. Kiti turėjo kepyklas, vertėsi įvairiais amatais.

Keliaudami žydų kapinių link pastebėjote, kad jos gerokai nutolusios nuo miestelio. Paprotys reikalavo, kad žydų kapinės būtų ant kalno ar jo nuolydyje, kad nuo gyvenvietės ja skirtų upė ar ežeras, ir ne arčiau kaip 50 alkūnių nuo gyvenamos sodybos. Senuosiuose žydų kapų antkapiuose užrašytos epitafijos – dažniausiai eiliuotas užrašas antkapyje pagerbiantis mirusįjį. Jose išskiriamos šios dalys: informacinė, gedulingoji ir pagerbiamoji. Informacinę dalį sudaro mirusiųjų vardai, pavardės duomenys apie tėvą ir vyrą (ištekėjusių moterų), mirties data. Gimimo data ar mirusiojo amžius rašomi labai retai, kartais užsimenama, kad žmogus gyveno neilgai. Pagerbiamojoje dalyje išsakomi pagyrimai mirusiajam. Gedulingoji išreiškia netekties skausmą, sielvartą dėl brangaus žmogaus:

“Čia ilsisi mūsų brangi motina./ Ponia Chana, Šlomo dukra / moterų išmintis čia palaidota. / Jos siela išskrido į dangų. / O moterie, kukli ir dora / Tavo namus apėmė tamsa. / Dievas mirtį pasiuntė, ir ta staiga ją užpuolė. / Negausios buvo jos dienos žemėje. / Ji buvo vargingų parama / visą gyvenimą teikė labdarą. / Mirė 4 dieną vasario mėnesį 1904 metais. / Tebūnie jos siela įrišta į gyvybės mazgą.”

1941 m rugpjūčio 26 dieną Salako ir kitų vietovių žydai buvo sušaudyti už Degučių esančiame Krakynės miške. Masinėje kapavietėje – per 8 000 aukų.

Salako miestelio senosios kapinės

Į pietus nuo Salako miestelio yra senosios kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, ką bylojo lentelė, buvusi ant mūrinių kapinių vartų. Šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnyksi. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Tvarkomi vos keletas kapų, kurių artimieji dar gyvena Salake.

Kapinių plotas – 1,1 ha. Aptvertos akmenine mūro tvora, kurios ilgis – 458 m. Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Kada jos įkurtos duomenų nėra, tačiau jos veikia ir dabar. Kapinių plotas – 0,08 ha.

Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje. Lietuvos valdovai visada buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu. Totoriai statė lietuvių žemėse mečetes ir netrukdomi išpažino savo religiją. Jiems buvo suteiktos įvairios teisės ir privilegijos. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą, dalyvavo Žalgirio mūšyje. Dauguma nekilmingų totorių, neturėdami arba mažai turėdami žemės vertėsi, kailių ir odos apdirbimu, prekyba arkliais, daržininkyste, vežėjavimu.

Gana anksti praradę savo kalbą (XVI – XVII a.) dėl mišrių santuokų bei priklausomybės skirtingoms gentims, bet išlaikydami stiprų prisirišimą prie islamo religijos, totoriai per 600 metų trukusią gyvenimo Lietuvoje istoriją išsaugojo savo nacionalinę savimonę.

Iš viso Lietuvoje gyvena per trys tūkstančiai totorių, kai kurie vis dar laikosi savo papročių, islamo religijos. Praėjusio šimtmečio pradžioje Salake gyveno apie 10 totorių šeimų, dagiausiai Dūkšto gatvėje. Totoriai buvo geriausi kailiadirbiai Salako apylinkėse.

Napaleono akmuo

Šį akmenį vietiniai gyventojai nuo seno vadina Napoleono akmeniu. Akmuo yra 1,2x1,0 m dydžio, ant jo iškalti simboliai panašūs į dubenį, šaukštą ir šakutę. Išlikusiame padavime pasakojama, kad šioje vietoje buvo apsistojęs ir pietavo Napoleonas, o tam įvykiui atminti ir iškalti ženklai ant akmens. Tačiau tiesa yra kita – Salake Napoleonas nesilankė ir pakelėje prie akmens nepietavo.

Salako akmenyje iškalti simboliai yra tokie pat kaip ir ant Girutiškių, Dirvoniškio, Žagarynės akmenų. Visi minėti akmenys su ženklais yra riboženkliai susiję su 1554 m. įvykusiu valdų atribojimu. Manoma, kad taip buvo pažymėtos Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus valdos.

Salako pilkapynas vad. Kurganais

Šį akmenį vietiniai gyventojai nuo seno vadina Napoleono akmeniu. Akmuo yra 1,2x1,0 m dydžio, ant jo iškalti simboliai panašūs į dubenį, šaukštą ir šakutę. Išlikusiame padavime pasakojama, kad šioje vietoje buvo apsistojęs ir pietavo Napoleonas, o tam įvykiui atminti ir iškalti ženklai ant akmens. Tačiau tiesa yra kita – Salake Napoleonas nesilankė ir pakelėje prie akmens nepietavo.

Salako akmenyje iškalti simboliai yra tokie pat kaip ir ant Girutiškių, Dirvoniškio, Žagarynės akmenų. Visi minėti akmenys su ženklais yra riboženkliai susiję su 1554 m. įvykusiu valdų atribojimu. Manoma, kad taip buvo pažymėtos Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus valdos.

Kiemionių piliakalnis su gyvenviete

Piliakalnis – tai natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybiniais įtvirtinimais (sustatintais šlaitais, pylimais, grioviais). Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Piliakalniai atsirado 1500 m. pr. Kr. ir yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti. piliakalnių bruožai. Pradžioje kalvų papėdėse buvo įtvirtinamos gyvenvietės. Vėliau apie V–VI a. piliakalniai tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Pradžioje jie saugojo nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradėti apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. Mūrinės pilys Lietuvoje pasirodė tik XIV a. ir tarnavo kaip pagrindiniai valstybės centrai. Lietuvoje priskaičiuojama apie 1000 piliakalnių.

Kiemonių piliakalnis įrengtas kalvoje Kiemionių kaimo pietinėje dalyje, Ligajų ežero šiauriniame krante. Jo pietinio šlaito aukštis 14 m kiti – nuolaidesni: šiaurinis 9 m, rytinis – tik 2,6 m, apardytas ariant. Vakariniame piliakalnio šlaite įrengtos dvi terasos, o rytiniame – trys. Terasa tai šlaite buvusiu nedidelių griovių ir už jų supiltų pylimų sulygintos vietos. Piliakalnio viršuje yra pailga rytų – vakarių kryptimi ovali 53 x 29 m dydžio aikštelė. Piliakalnio rytinėje papėdėje, 0,2 ha plote yra papėdės gyvenvietės liekanų – tai piliakalnį įrengusios ir jį kilus pavojui gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos brūkšniuotosios keramikos fragmentų, šlako (geležies lydymo atliekos). Kultūrinis sluoksnis – dažniausiai tamsesnės spalvos (prisotinta degėsių) žemė su joje likusiais įvairiais žmonių gyvenimo pėdsakais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia.

Pašto stoties pastatų kompleksas Degučiuose (Traktas Sankt Peterburgas - Vilnius)

Jei į Degučius atvyksite iš Zarasų, tai Degučiuose šalia kelio pamatysite du baltus pastatus. Jie – čia buvusio istorinio pašto kelio Sankt-Peterburgas – Varšuva liudininkai. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu 1828 m. birželio 16 d. Buvo pradėta tiesti ir 1836 m. baigta pašto kelio atkarpa nuo Zarasų iki Kauno. Darbai vyko sunkiomis sąlygomis, sudėtingu metu ir kainavo brangiai – vienas kilometras atsiėjo apie 6000 tuometinių rublių. Tačiau šitiek išleisti buvo verta – tai pirmasis Lietuvoje kelias, turintis kietą suplūkto žvyro dangą. Vien Lietuvoje šalia kelio pastatytos 25 pašto stotys, kuriose buvo keičiami arkliai (kiekvienoje iš jų pakeitimui turėjo būti ne mažiau kaip po 48 arklius) keliaujantieji galėjo pailsėti, pavalgyti, pernakvoti. Laukiamajame kambaryje būdavo didelis laikrodis – paštą ar keleivius vežančios karietos važiuodavo pagal griežtą grafiką. Be to, paštas buvo nuolat prižiūrimas tvarkomas, jį saugojo kareiviai, todėl beveik kas 10 km buvo įrengtos mūrinės pusstotės, sargybinės, kelio prižiūrėtojų nameliai. Šiuo keliu dažniausiai keliaudavo pasiuntiniai, kitų šalių diplomatai. Galėdavo važiuoti ir kitų šalių žmonės, tik sumokėti reikėdavo apie tris kapeikas už kilometrą.

Vėliau, plečiantis geležinkelio tinklui, keliu nustota rūpintis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pašto kelias buvo vadinamas Aukštaičių plentu, o dabar žinomas kaip magistralinis kelias. A6 Kaunas-Daugpilis. Tik šalia jo boluojantys buvusių pašto stočių pastatai liudija čia kadaise buvusį pašto kelią ir mena juo riedančias karietas.

Basųjų karmelitų vienuolynas ir Šv. Kryžiaus bažnyčia.

1700 m. Antalieptėje įsikūrė vienuoliai – basieji karmelitai. Amžininkai pasakoja, kad vienuoliai buvę labai darbštūs, neavėdavo jokio apavo ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavo į klumpes. 1732-1760 m. vienuoliai funduojami Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio pastatė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią ir vienuolyną. Dabartinis vienuolyno pastatas, atstatytas 1804 – 1832 m. ir yra sujungtas požeminiu tuneliu su bažnyčia. Deja po 1831 m. sukilimo vienuolynas uždarytas, o bažnyčia atiduota stačiatikiams. Ji buvo rekonstruota į cerkvę: bokštai pažeminti vienu tarpsniu, jų viršuje įrengti svogūniniai kupolai. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams.

Lūžų senovės kulto vieta su dubeniu

Keliaujant Šavašos upelio pakrante galima aptikti ne vieną įspūdingai atrodantį akmenį, bet nė vienas iš jų negali prilygti netoli Antalieptės, giliame Šavašos upelio slėnyje esančiam Lūžų akmeniui. Spėjama, kad prieš 500 metų šis slėnis buvo senovės lietuvių šventų apeigų vieta, o Lūžų akmuo – tai jos aukuras, prie kurio degė šventoji ugnis ir buvo prašoma dievų pagalbos. Ilgus šimtmečius šventyklos vietos paslaptį saugojo jos vietoje užaugęs miškas ir užės krantas. Tik 1970 m. atsitiktinai buvo atkreiptas dėmesys į keistą samanomis ir uogienojais apaugusį akmenį. Nuvalius akmenį paaiškėjo, kad jis yra netaisyklingo cilindro formos, kurią išgavo žmogus, nutašęs akmens šonus, o viršuje iškaltas dubuo su grioveliu aplink. Manoma, kad aukuras buvo kaldinamas pačioje šventykloje, o ne atgabentas, nes duobėje daugybė akmens nuoskaldų, kai kurios jų pakištos po akmeniu, kad jis lygiau stovėtų. Manoma, kad Lūžų aukure šventa ugnis degė dar 200 metų po to, kai Lietuva tapo krikščioniška šalimi.

Varpai

Salako bažnyčios varpai, pakrikštyti šv. apaštalų Petro ir Pauliaus (1500 kg), šv. Jurgio (801 kg) ir šv. Antano (140 kg) vardais. užsakyti Liepojos liejykloje 1927 m. Jų garsas sklinda per dešimtį kilometrų)
Viktorina
Close

Ar jau susipažinote su

Gražutės parku ?